Žygis, kuris kasmet mus grąžina į save: savaitė Aukštuosiuose Tatruose be vaikų

Žygis Aukštuosiuose Tatruose mums jau seniai nebe vienkartinis nuotykis. Kiekvienais metais, palikę vaikus namuose, su vyru leidžiamės į kalnus – tai tapo mūsų šeimos tradicija, kurios laukiame ištisus metus. Šįkart pasirinkome Aukštuosius ir Belianske Tatrus Slovakijoje ir savaitę keliavome nuo vienos kalnų trobelės iki kitos. Tai buvo viena intensyviausių, bet kartu ir prasmingiausių kelionių, kokias esame patyrę.

Kodėl į žygį Tatruose keliaujame be vaikų

Daugelis stebisi, kodėl kasmet skiriame laiko būtent tokiai kelionei – fiziškai sunkiai, be patogumų, be vaikų. Atsakymas paprastas: tai laikas, kuris priklauso tik mums dviem. Kalnuose nėra kasdienių rūpesčių, telefono skambučių ar namų ruošos – tik takas, vienas kitas ir tikslas, kurį reikia pasiekti kartu.

Mes sąmoningai renkamės nakvoti kalnų trobelėse (chatose), o ne grįžti į slėnį kiekvieną vakarą. Tai leidžia maksimaliai išnaudoti laiką takuose ir iš tikrųjų pasinerti į kalnų ritmą – pabusti ten, kur vakar baigei dieną, ir tęsti kelionę tolyn.

Mūsų maršrutas Aukštuosiuose Tatruose trumpai

• Atvykimas: pirmoji nakvynė – Zamkovského chata (1475 m).
• Antroji diena: ratas nuo Zamkovského chatos – beveik 10 km, daugiau nei 5 valandos, 648 m kilimo – ir papildoma atkarpa iki Studený potok krioklio.
• Trečioji diena: Zamkovského chata → Téryho chata → Priečne sedlo → Sliezsky dom, su daugybe grandininių atkarpų.
• Nakvynės: kalnų trobelėse, o ne slėnyje.

Pirmieji įspūdžiai: Zamkovského chata (1475 m)

Atvykę į kalnus, pirmą kartą išvydome Zamkovského chatą (1475 m) – medinę trobelę, įsikūrusią tiesiai po uolėtomis viršukalnėmis.

Akmeninis takas, vedantis link jos, ir gausybė žygeivių aplinkui iškart davė suprasti: čia prasideda kažkas didelio.

Ratas nuo Zamkovského chatos ir Studený potok krioklys

Antrąją dieną ėjome ratu nuo Zamkovského chatos – beveik 10 km, daugiau nei 5 valandas, su solidžiu 648 metrų kilimu. Kadangi grįžome anksčiau nei tikėjomės, nusprendėme nepasiduoti pagundai atsipalaiduoti ir nuėjome dar vieną atkarpą – iki Studený potok krioklio.

Šis sprendimas puikiai iliustruoja mūsų požiūrį į tokias keliones: jei yra jėgų ir laiko, verta išnaudoti juos iki galo. Krioklys, sustiprėjęs nuo praėjusios nakties lietaus, šniokštė galingai – ir atlygino už papildomus kilometrus su kaupu.

Tą dieną oras Tatruose elgėsi nenuspėjamai – rytą buvo apsiniaukę ir šilta, viršukalnėje staiga užpuolė toks stiprus vėjas, kad teko skubiai traukti striukes, o po pietų jau švietė saulė.

Būtent tada, kelyje, sutikome kalnų šerpą su šunimis – žmogų, kuris ant medinio karkaso neša maistą ir reikmenis į aukštai įsikūrusias trobeles. Fiziškai sunkus darbas, kuris, kaip supratome, apmokamas gana kukliai. Tokie susitikimai primena, kiek daug žmonių pastangų slypi už kiekvienos šiltos vakarienės kalnuose.

Sunkiausia diena: per Téryho chatą ir Priečne sedlo iki Sliezsky dom

Trečioji diena – nuo Zamkovského per Téryho chatą link Priečne sedlo ir baigiant Sliezsky dom – buvo be jokios abejonės sunkiausia visos kelionės diena.

Tiek daug grandininių atkarpų, kad net pametėme joms skaičių.

Vienoje vietoje teko rinktis tarp dviejų grandinių variantų – ir pasirinkome ne tą, kurį reikėjo. Lipant metaliniais laiptais, kur kojos ne visada pasiekdavo atramą, prabėgo, rodos, visas gyvenimas prieš akis. Širdis daužėsi pašėlusiai, keliai po to skaudėjo dar ilgai. Tai buvo vienas tų momentų, kai klausi savęs, kodėl apskritai čia atsiradai – ir tuo pačiu metu žinai atsakymą.

Nes kai rūkas, kuris rytą dengė viršukalnes (ir, tiesą sakant, padarė grandinių atkarpas mažiau baisias – nematai, kaip aukštai esi), pagaliau prasisklaidė, atsivėrė vaizdas, dėl kurio verta buvo iškęsti viską: aštrios uolos, žvilgantis ežeras giliai apačioje, kalnų reljefas, besidriekiantis iki pat horizonto.

O tarp uolų netikėtai pastebėjome ožiukus, ramiai stoviniuojančius ant uolos briaunos – tarsi primenančius, kad šis kraštovaizdis priklauso jiems, o mes čia tik svečiai. Vienoje iš poilsio vietų pasilepinome šalta Kofola – tikras čekoslovakiškas skonis kalnų fone.

Pamoka, kurią išsinešėme iš Tatrų kalnų

Vienas dalykas, kurį kiekvienais metais iš naujo išmokstame: jokia fizinė pasiruošimo programa, jokie prieš tai nueiti treniruočių kilometrai neišnaikina pačio iššūkio. Kalnai lieka tokie patys sunkūs, kiek bepasiruoštum. Vienintelis dalykas, kurį gali keisti, – savo lūkesčius, kad bus lengva.

Ir būtent todėl grįžtame kasmet. Ne todėl, kad tampa lengviau, o todėl, kad kiekvienąkart iš naujo randame savyje jėgų, apie kurias neįtarėme, ir vienas kitame – partnerį, su kuriuo tą iššūkį verta priimti.

Patarimas planuojantiems žygį Aukštuosiuose Tatruose

Jei šis aprašymas pažadino norą atrasti Aukštuosius Tatrus patiems, žinokite: kalnų trobelės turi ribotą vietų skaičių, tad nakvynes verta rezervuoti iš anksto, o chatų meniu ir kainas geriausia pasitikrinti prieš kelionę. Daugiau kelionių į kalnus idėjų rasite mūsų įraše apie slidinėjimą su šeima Laplandijoje.

Dovilė

Visi autoriaus straipsniai