AUTOMOBILIU Į ITALIJĄ SU PIRMAMETE
-
Dovilė
- Posted on
- 0komentarai
Susipažinau su Giedrės šeima išnuomavus kuprinę nešynę. Kai susitikome po dviejų savaičių, užklausiau, kaip sekėsi kelionė. Giedrės akys sužibo, įspūdžių buvo tiek daug, kad tiesiog negaliu nepasidalinti su jumis. Na, o vienas sakinys, kurį ištarė Giedrė, nepalieka manęs ir nuolat sukasi galvoje: „aplinkiniai mums sakė, kad atsiradus vaikui, mūsų aktyvios kelionės baigsis”. Linkiu, kad Giedrės pavyzdys įkvėptų ir kitas aktyvias šeimas nepasiduoti aplinkinei nuomonei ir gimus vaikams, kurti kelionių reportažus kartu! Palieku jus skaityti Giedrės nuotykių!
Dar kol laukėme savo mažosios, ne kartą teko išgirsti tokių pasakymų kaip: „na dabar jau turėsite ramiau pabūti“, „pamatysite, kaip Turkija su „viskas įskaičiuota” atrodys patraukliai“, „sunku keliauti su tokiais mažais vaikais“ ir pan. Noriu pasakyti, kad viskas yra gerai ir su Turkija, ir su viskas įskaičiuota – yra šeimų, kam tai tinka ir patinka. Esame ir patys turėję porą tokių kelionių, bet supratome, kad tai – ne mums. Mums kelionėse norisi daugiau dinamikos.
Žinoma, turiu paminėti, kad artimųjų tarpe buvo ir palaikančių bei noriai besidalinančių savo patirtimis. Tai įkvėpė tikėjimo, kad viską vienaip ar kitaip galima suderinti ir tikrai nebūtina atsisakyti to, kas teikia didelį malonumą. Mums savarankiškos kelionės būtent apie tai ir yra.
Taigi šiek tiek apšilę kojas pirmose dvejose kelionėse tryse, pradėjome planuoti trečiąją. Seniai pakalbėdavom apie Italiją, bet kažkaip bilietus nusipirkdavome vis kita kryptimi. Tad šį kartą nusprendėme, kad pagaliau atėjo laikas šiai šaliai. Ilgai nesvarstę, nusprendėme leistis į savarankišką kelionę automobiliu. Vylėmes, kad keliaujant tokiu būdu galėsime pamatyti ne tik Italiją, tačiau aplankyti ir kaimynines šalis pakeliui.
Viską susidėliojome ir susiplanavome per tris savaites. Mamos dienos rytą susikrovėme daiktus į automobilį ir pradėjome savo nuotykį.
Pirmą dieną buvome užsibrėžę nuvažiuoti į Čekiją, Brno miestą ir ten tiesiog pernakvoti. Laukė ~10val. gryno važiavimo ir beveik 1000 kilometrų kelionė. Turint omenyje, kad keliaujame su mažu vaiku, tai užtruko ~12val. Stojome kelis kartus trumpesniems sustojimams ir porą pasidarėme ilgesnių. Maloniai nustebino, tai kad kai kuriose degalinėse buvo įrengtos ir vaikų žaidimų aikštelės, tad buvo labai patogu ir mažylei pasimankštinti bei paįvairinti laiką kelyje.
Sekantį rytą patraukėme į Austriją: ten buvome rezervavę nakvynę svečių namuose netoli Grosgloknerio Alpių kelio. Sekantį rytą išsiruošėme ir pajudėjome link šio nuostabaus grožio. Rytas buvo kiek apniukęs, vietomis palynodavo ir nedidelė kelio atkarpa buvo uždaryta dėl galimų sniego griūčių, tad šimtu procentų viso grožio galbūt ir nepamatėme, bet vis tiek vaizdai pripildė sielą. Pamenu, kad tada tariau sau, jog jau vien dėl šio kelio buvo verta leistis į kelionę automobiliu. Pasigrožėję vaizdais judėjome toliau. Tikslas – Venecija. Pakeliui dar sustojome tarp kalnų prie upės papiknikauti, šiek tiek pamankštinti kojas, pavaikštinėti palei upę. Atsikvėpę judėjome toliau.
Į Veneciją atvykome vakare, čia praleidome dvi naktis, tad turėjome vieną pilną dieną pasivaikščioti ir patyrinėti šį išskirtinį miestą. Apsistojome žemyninėje dalyje, kad galėtume patogiai patekti automobiliu. Sekantį rytą susiruošėme, susikrovėme kuprinę su reikalingais daiktais, mažąją įsisodinome į kuprinę-nešioklę ir patraukėme į traukinių stotį, kur per 10 min. pasiekėme tikslą. Jei atvirai, buvome nusiteikę didesniam žmonių srautui, tad maloniai nustebome, kai siauros gatvelės nebuvo sausakimšos. Pasivaikščioję, praplaukę gondola ir prisirinkę įspūdžių, vakarop patraukėme į savo apartamentus.
Komo ežeras Šiaurės Italijoje
Portofino miestelio vaizdai
Kita nakvynės vieta buvo Florencija. Pakeliui aplankėme Pizos bokštą. Atvykus į Florenciją šiek tiek nustebino žmonių kiekis, nes iki tol, kur keliavome, buvo daugiau ramybės ir gamtos vaizdų. O čia – jau visai kiti srautai. Miestas gražus, bet džiaugėmės, jog čia praleisime tik vieną naktį.
Iš Florencijos patraukėme į Romą. Gyvenome visiškai prie pat Vatikano, tad iš karto supratome, kad čia bus dar rimtesnė situacija dėl srautų. Nepaisant to, sekančiai dienai nusipirkome „skip the line” bilietus į Vatikaną. Nors tikrai įdomu pamatyti tokią meno koncentraciją vienoje vietoje, bet antrą kartą su mažąja nekartočiau. Žmonių be galo daug, pradėjus eiti „maršrutą” apsisukti tiesiog nebebuvo kaip, finale užtrukome ir turėjome pervargusį vaiką. Antra tos dienos klaida buvo ta, kad po pietų miegelio dar sugalvojome nueiti iki Koliziejaus. Šią dieną įvardinčiau kaip pirmą pačią sudėtingiausią mums visiems.
Antra diena Romoje jau buvo kur kas sklandesnė, nors žmonių srautai tikrai nesumažėjo. Sulėtinome tempą, aplankėme kelis objektus, pasimėgavome „gelato” ir po truputį pradėjome dėliotis daiktus sekančio ryto išvykimui.
Toliau mūsų laukė Riminis. Ten visiškai atsipalaidavome bei maksimaliai pristabdėme tempą, pasidžiaugėme paplūdimio malonumais, pasivaikščiojimais ir vakarais ramiai ilsėjomės terasoje.
Vieną dieną paskyrėme San Marinui ir grįžę atgal į Rimini jau ruošėmės atsisveikinimui su Italija. Čia praleidome tris naktis. Riminis iš esmės tikrai primena Palangą ir nieko įspūdingo aš ten nepamačiau. Kas patiko ir nustebino – tai paplūdimių infrastruktūra. Labai daug žaidimo veiklų vaikams ir net labai pritaikyta tokiems mažiukams, todėl mūsiškė buvo labai patenkinta! Taip pat kas keliauja su šunimis, yra uždara aikštelė ir jiems. Ir dar kas patraukė akį, tai tokie „aptvarėliai” su gultais: tiesiog du gultai aptverti tvorele, kad tėvai atvykę su mažais vaikais ar keturkojais draugais, galėtų ramiai ilsėtis ir nesibaimintų, kad kažkas nubėgs, kur nereikia. Taip pat mums pasisekė, kad žmonių buvo labai nedaug. Sezonas dar nebuvo prasidėjęs. Tikiu, kad vasarą vaizdas visai kitoks.
Iš Riminio keliavome į Slovėniją prie Bledo ežero. Labai rekomenduoju! Įtraukiu į vieną gražiausių vietų iš šios kelionės. Užlipus aukštyn į kalną, nuo jo atsiveria labai graži ežero panorama. Patogi nešyklė ir gera avalynė – tai viskas, ko reikia tokioms vietoms. Užtrukome apie porą valandų, bet mažoji puikiai jautėsi kuprinėje, krykštavo, todėl visi puikiai praleidome laiką.
Kitą rytą pajudėjome link Lenkijos. Buvome suplanavę keliauti iki Krokuvos, ten pernakvoti ir tuomet jau keliauti tiesiai Lietuvą. Abi dienas turėjo būti po ~9val. kelio ir po kelių valandų supratome, kad dvi dienas iš eilės nesinorės tiek važiuoti. Iki Krokuvos atvažiavome, nes jau turėjome rezervavę nakvynę, bet sekančiai dienai nusprendėme pernakvoti Varšuvoje ir tik tada keliauti namo. Taip mažiau pavargome, grįžome po pietų ir dar turėjome laiko išsikrauti daiktus.
Reziumė: esame labai patenkinti, kad ryžomės! Per dvi su puse savaitės suvažinėjome 5600km., pakeitėme vienuoliką skirtingų nakvynės vietų ir aplankėme septynias valstybes. Per visą kelionę turėjome dvi sudėtingesnes dienas ir sakome, kad TIK dvi. Supratome, kad nors ir kai kur gal tiek nepamatai, kiek pamatytum keliaujant dviese, bet pačiose kelionėse auga ne tik vaikas, bet ir tu pats. Mane visada žavi ir įkvepia kitų kelionių pasakojimai, tad gal kažką įkvėps ir ši istorija nebijoti ir leistis į savo nuotykį. Taip, kelių mėnesių ir kelių metų vaikas gal ir neatsimins šių akimirkų, bet jose tikrai mažieji keliautojai paauga ir kažko išmoksta, išlaisvėja ir plečia savo socialinius įgūdžius. Taip pat jie yra 24/7 su savo abiem svarbiausiais žmonėmis ir jaučia, kad jų tėvai yra laimingi, o tada laimingi yra ir vaikai.
